Marcelijus Martinaitis – poetas, eseistas, vertėjas ir visuomenės veikėjas, gimė 1936 m. balandžio 1 d. Paserbenčių kaime, Raseinių rajone. Pirmiausia Marcelijus Martinaitis mokėsi septynmetėje Gervinių mokykloje. 1955 m. pradėjo skelbti savo kūrinius. 1956 m. baigė Kauno politechnikumą ir baigęs iškart įsidarbino ryšių techniku. Juo dirbo tik metus, nes nuo 1957 m. Martinaitis įsitraukė į bendradarbiavimą su spauda. 1962 m. Martinaitis debiutavo su eilėraščių rinkiniu „Balandžio sniegas“. 1964 m. siekdamas žinių ir tobulėti, poetas baigė Vilniaus universiteto istorijos ir filologijos fakultetą. Nuo 1964 m. Martinaitis ir toliau dirbo spaudoje. Dirbo tokių laikraščių, kaip „Komjaunimo tiesa“ ar „Jaunimo gretos“ ir kt. redakcijose. Nuo 1980 m. Marcelijus Martinaitis pradėjo dėstyti Vilniaus universitete. 1989 m. Martinaitis įsitraukė į politiką, nes buvo išrinktas SSRS AT deputatu, taip pat įsitraukė į Sąjūdžio vadovybės veiklą. Nuo 1992 m. Martinaitis buvo vadovas Nacionalinių literatūros ir meno premijų komitete, o nuo 2000 m. Martinaitis buvo priimtas būti LRT tarybos nariu. Mirė 2013 m. balandžio 5 d. Vilniuje.
Kūryba ir jos bruožai
Pagrindiniai Marcelijaus Martinaičio kūrybos orientyrai yra įvardijami kaip gimtinė, namai, žemė, vaikystė bei tyla. Martinaičio poezija tarsi įprasmina visą žmogaus gyvenimą. Poetas nevengia minčių ir apie mirtį, išnykimą, kas išties nekelia negatyvo, o labiau grūdina. Anot jo, tai yra tikroji realybė. Marcelijaus Martinaičio kūryba yra jautri, švelni ir tai yra siejama su paties poeto išgyvenimais. Martinaičio poezijoje taip pat ypač svarbi yra kultūra bei jos motyvai. Tai raštas, knyga bei svarbiausia – proto šviesa. Martinaičio poetinio pasaulio centras siejamas su kaimu, žemdirbyste ir kitais panašiais aspektais, kurie vėlgi siejami su poeto gyvenimu kaime. Taip pat Martinaičiui svarbus ryšys su tautosaka ir mitologija, kuri Martinaičio kūriniams suteikia paslaptingumo, mistiškumo.
Parengta pagal:
https://www.bernardinai.lt/2020-01-17-ka-is-anapus-savo-lyrika-mums-sako-m-martinaitis/
Marcelijaus Martinaičio eilėraštis „Kai sirpsta vyšnios“yra tarsi raktas į žmogaus širdį, jo giliausius jausmus, sukuriant ilgesingą ir melancholišką nuotaiką, susietą su agrarinės kultūros tradicijomis.
